Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija spalio 20 d. organizuoja konferenciją „Pareigūnų trūkumas – grėsmė nacionaliniam saugumui?“. Tęsiame pokalbių ciklą su didžiausią pareigūnų trūkumą turinčių institucijų profesinių sąjungų atstovais. Šiandien kalbiname LTPF narės, Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininką Rimantą Liepą. Apie situaciją Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ir ar įmanoma ją pakeisti.
Valstybės sienos apsaugos tarnyboje Rimantas Liepa dirbo daugiau nei 32 metus, iš tarnybos pasitraukė tik šių metų pavasarį. Ilgametė patirtis ir aktyvus darbas profesinėje sąjungoje leidžia R. Liepai vertinti, ar šiandieninė situcija VSAT yra tik trumpalaikės bėdos, ar ilgalaikis sisteminis pokytis.
Kaip per šį laikotarpį keitėsi sienos apsaugoje dirbančių pareigūnų darbo krūviai? Kokius ypatumus pastebėjote?
Pareigūnų darbo krūviai tik didėjo ir sudėtingėjo kartais. Dauguma pirmųjų pasieniečių prieš 30 metų buvo savamoksliai, tačiau turintys milžinišką norą ginti savo valstybės sienas. Kaip tai daryti trūko ir žinių, ir aprūpinimo, bet patriotizmas kompensuodavo viską.
Dabartiniai pasieniečiai žodį patriotizmas mini gerokai rečiau.
Kaip keitėsi kitos pareigūnų darbo sąlygos – uždarbis, kuro kompensacijos ir kt.?
Turiu pripažinti, kad darbo sąlygos vienareikšmiškai gerėjo. Nuo darbo vagonėliuose iki modernių pasienio kontrolės punktų ir užkardų, nuo patruliavimo nuosavais automobiliais iki modernaus autoparko, nuo ranka pildomų sienos kirtimo žurnalų iki moderniausiu kompiuterinių technologijų.
Viskas juda į priekį, tad ir atlyginimai nuosekliai didėja. Gal ne tiek, kiek daugumai norisi, bet didėja. Kuro išlaidos daugumai kompensuojamas pilnai. Yra galimybė gauti kompensacijas už būsto nuomą. Svarstoma galimybė iš dalies arba pilnai kompensuoti būsto palūkanas, išvykti į misijas užsienyje ir t.t.
Bet visa tai apkartina atskirų sistemoje dirbančių žmonių nesąžiningumas, gobšumas ir liguistas potraukis pasiimti tai, kas tau nepriklauso. Bet tokių mažuma ir su jais kovojama.
Kokia šiuo metu situacija VSAT pareigūnų atžvilgiu?
Liūdnesnė. Pastaraisiais metais VSAT tikrai juntamas pareigūnų trūkumas. Ta problema sunkiai sprendžiama – vien VSAT pastangų turbūt nepakanka. O tai reiškia, kad jau dirbantiems pareigūnams didėja darbo krūviai, psichologinė įtampa.
Viena problema sukuria kitą. Labai nesinorėtų, kad tos problemos pereitų į užburtą ratą.
Viename mūsų pokalbyje teigėte, kad ilgus metus palaikytas itin geras socialinis dialogas su VSAT vadovybe, pastaruoju metu sušlubavo. Kokios to priežastys?
Taip, išties sušlubavo. Jeigu norima abiems pusėms gerinti pareigūnų darbo sąlygas, patrauklumą tarnybai, lojalumą valstybei, abi pusės turi būti maksimaliai atviros, išklausyti ir išgirsti vieni kitus. Ieškoti ir rasti kompromisus.
O pastaruoju metu pastebime tendenciją – išklausoma, bet neišgirstama. Kompromiso ieškojimą keičia buldozerio principas, atsiranda nesusišnekėjimai iki galo arba nutylėjimai. Ir čia kalbu visai ne apie slaptą ar riboto naudojimo informaciją.
Kartą esu pasakęs – noriu, kad abi pusės galėtų drąsiai žiūrėti vieni kitiems į akis, o atsakymas į klausimą nebūtų akių nuleidimas žemyn.
Kaip vertinate Vidaus reikalų ministerijos darbą pareigūnų trūkumo klausimu? Ar didesnę įtaką reikalingiems pokyčiams turi kitos institucijos?
Vidaus reikalų ministerijos darbo pareigūnų trūkumo klausimu niekaip nevertinu. To negalima pavadinti darbu, nes iš VRM pusės tai tik lozungai, kaip ir dauguma ministerijos veiksmų.
Kasdien kyla klausimai, kada VRM pradės realiai dirbti, kada išgirs ne tik kišenines profesines profsąjungas bet ir kitas? Gal tada situacija pasikeistų.
O kitos institucijos galės prisidėti ar kažkokią įtaką situacijos gerinimui padaryti tik tada, kai ministerija pateiks aiškią politiką ir viziją šiuo klausimu. Reitingų rinkimas ir darbas nėra tas pats. Gal ministerija kada nors tai ir supras.
Kokią ateinančių metų prognozę VSAT pareigūnams matote, jei situacija išliks nepakitusi?
Jeigu situacija nepakis, tai ir prognozė bus tokia, kad viskas liks nei skusta, nei lupta. VSAT bandys iš vidinių resursų lopyti skyles, o VRM „padės“ naujais lozungais.
Kokių reiktų priemonių, kad sienos apsaugoje situacija dėl pareigūnų poreikio, trūkumo normalizuotųsi?
Čia, mano nuomone, atsakymas tik vienas. Valstybė turi rūpintis ne tik viena jėgos struktūra (kalbu apie Krašto apsaugos ministeriją), bet ir pareigūnais iš esmės. Ir tas rūpinimasis turi būti pilna apimtimi, o ne trupiniais, kurie pabyra nuo KAM.
Na, bet čia jau ministrės negebėjimas arba nenoras įtikinti, kad tai būtina.
Pasieniečiai yra pirma gynybos linija. Ir jie neturi tapti bejėge mėsa konflikto atveju, kol kas nors ateis į pagalbą.
2023-09-28
LTPF informacija
